Saulius MYKOLAITIS (1966-2006)

Aktorius ir režisierius
      Gimė 1966 metais. Studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 1992–1994 dirbo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre. Nuo 1994 m. dirbo LNDT. Režisavo spektaklius, kūrė muziką ir dainas, buvo vienas įdomiausių savo kartos aktorių...

Studijos:

      1988-1992 Lietuvos valstybinė konservatorija, Bakalauro laipsnis (aktorinio meistriškumo katedra).
      1995-1996  Lietuvos muzikos akademija, Magistro laipsnis (aktorinio meistriškumo katedra, dramos režisieriaus kvalifikacija).
      1992-1994  dirbo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre.

     Nuo 1994 iki 2006 metų  - Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Režisuoti spektakliai:

      Daniil Charms. Stop mašina.  LNDT, 2000
      Anton Čechov. Ivanovas. LNDT, 2002
      Aleksanderis Milnas. Mikė Pūkuotukas. Keistuolių teatras, 2003
      Jevgenijus Griškovecas. Miestas. Oskaro Koršunovo teatras, 2005
      Antoine de Saint-Exupery. Mažasis princas. LNDT, 2006

 Svarbesnieji vaidmenys teatre:

      1990  Daniil Charms. Ten būti čia. Režisierius Oskaras Koršunovas. LVADT
      1992  Bertold Brecht. Galilėjus. Režisierius Rimas Tuminas. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
      1992  Pisčikas. Anton Čechov. Vyšnių sodas. Režisierius Rimas Tuminas. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
      1992  Otfried Preusler. Plėšikas Hocenplocas. Režisierius Evaldas Jaras. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
      1994  Aleksandr Vvedenskij. Labas Sonia Nauji metai. Režisierius Oskaras Koršunovas. LVADT
      1994  Tove Janson. Troliai mumiai tra lia lia. Režisierius Evaldas Jaras. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
      1995  Michael Endė. Momo. Režisierius Evaldas Jaras. LVADT
      1996  Augulis. Saulius Šaltenis. Lituanica. Režisierius Rimas Tuminas. LVADT
      1996  Merkucijus.W. Shakespeare. Meilė ir mirtis Veronoje. Režisierius Eimuntas Nekrošius. LIFE
      1997  Sigitas Parulskis. P.S. Byla O.K. Režisierius Oskaras Koršunovas. LVADT
      1997  Federico Garcia Lorca. Publika. Režisierius Gintaras Varnas. LVADT
      1997  Olafas. Botho Strauss. Laikas ir kambarys. Režisierius Gintaras Varnas. LVADT
      1998  Sofoklis. Edipas Karalius. Režisierius Rimas Tuminas. LNDT
      1998  Zucco. B.- M. Koltes. Roberto Zucco. Režisierius Oskaras Koršunovas. LNDT
      1999  William Shakespeare. Ričardas  III. Režisierius Rimas Tuminas. LNDT
      2000  Astolfas. Pedro Calderon de la Barca.  Gyvenimas - tai sapnas. Režisierius Gintaras Varnas. LNDT
      2000  Nikas. Mark Ravenhill. Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų. Režisierius Povilas Laurinkus. LNDT
      2000  Azazello. Michail Bulgakov. Meistras ir Margarita. Režisierius Oskaras Koršunovas. OKT
      2002  Tapytojas. Howard Barker. Europiečiai. Režisierius Lary Zappia. LNDT
      2002   Rokas. Julius Dautartas. Paskendusi vasara. Režisierius Julius Dautartas. LNDT
      2003  Benvolijus. William Shakespeare. Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija. Rež. Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras
      2005   Sergejus. Jevgenijus Griškovecas. Miestas. Rež. Saulius Mykolaitis, Oskaras Koršunovas. Oskaro Koršunovo teatras

Svarbesnieji vaidmenys kine:

      Vaišvilkas. Vienui vieni. Rež. Jonas Vaitkus, 2004
      Balys Sruoga. Dievų miškas. Rež. Algimantas Puipa, 2005
      Vaidino televizijos serialuose "Gedimino 11", "Įkaitai"
      2005 m. įrašė autorinių dainų albumą "Nieko nepasakyta" (leidėjas VAT - VšĮ "Vieno aktoriaus teatras")

"Mano įsivaizduojamame teatre... – bet mano įsivaizduojamame teatre nėra kulisų. Ar pastebėjo kas nors, kad teatre nebėr kulisų? Nėra jų. Aš jų niekur nematau. Visiems seniai viskas atvira, visi nori matyti aikštelę, kaip viskas vyksta. Visi žino, kad aktorystė jau seniai vyksta mūsų akyse.

Bandau tą padaryti "Stop mašinoje". Ignas Jonynas man sako: negesink tos šviesos, nemirksėk tą šviesą, taip įdomu žiūrėt, kaip viskas vyksta vietoj, tavo akyse. Tai apie kokius kulisus dabar gali būti kalba? Čia, aišku, irgi savotiškas teatras, ne visą dramaturgiją galima šitaip pastatyti, bet iš tikrųjų – kulisų teatre nebėr...
 Galvoju apie Saint-Exupery – kaip jį pastatyti, kaip aš įsivaizduoju. Kažkada kalbėjom su Evaldu Jaru, dar pačioj pradžioj, kai buvom studentai: kaip suprasti, kad būtent šita pjesė tau, kaip režisieriui, tinka. Tai buvo tie naivūs laikai, kai jeigu etiudas pavykdavo po keturių kavos puodelių, tai kitą dieną, negavęs tų keturių puodelių, suversdavai visą kaltę jiems – kad neišgėrei. O Evaldas man ir sako: labai paprastai, jei tau patiko, bet tu nežinai, kaip padaryti, vadinasi, turi imtis. Tad aš dabar ir vadovaujuosi tuo, taip yra ir su Saint-Exupery – man patiko, bet nežinau, kaip padaryti, todėl ir imuosi... O iš tikrųjų – taigi ten tiek teatro. Tarkim, dėžė. Nusileido berniukas ir prašo lakūno: "Nupiešk man avį". Tas nupiešė kažkokią, berniukas sako: "Per sena". Šita per jauna, ta serganti. Tada lakūnas supyko, nupiešė dėžė ir sako: "Ta avis, kokios tu nori, yra dėžėj". Tai kas tai, ne teatras? Čia, drįstu teigti, yra absoliutus teatro modelis. Niekas nieko nenori teatre matyt, jokių zuikių, visa tai yra nematoma. Tai, ką mes norime matyti, mes įsivaizduojame, ir atsiranda galimybė parodyti viską. Jeigu aš parodysiu lėktuvą, tai mane apkaltins, sakys: "O aš įsivaizdavau kitokį." Pats Saint-Exupery tai sufleruoja. Tad kaip po jo įžangos aš galiu rodyti lėktuvą? (...)

Menininkas pagal programą – neįsivaizduoju tokio derinio. Negaliu pastatyti to, ko nežinau. Ir nežinau, ar įmanoma ką nors padaryti pagal programą. Todėl negaliu pasakyt, ar "Mažasis princas" bus spektaklis vaikams, ar suaugusiems. Apskritai, manau, kad ten tiek daug meilės, tiek daug ašarų – ar reikia virkdyti tuos vaikus šitiek laiko? Siaubingi dalykai!
Manau, kad visi pamiršo lakūną – kas jis toks? Kodėl žmonės tampa vienuoliais, skrajūnais arba atsiskyrėliais? Juk tai yra kamikadzės, gyvi savižudžiai – neturi namų, yra amžini keliaujantys kareiviai, kažkam pristatantys humanitarinę pagalbą. Visi pamiršo lakūną, visi mano, kad Mažasis princas - tai kažkoks iš debesų nusileidęs berniukas. Esu įsitikinęs, kad tai – tas pats žmogus, vaikystė, mūsų tiesa, kurią mes, suaugę, įvelkam į spalvotus kaklaraiščius, į smokingus, į tam tikras normas, traktuotes, kurios apipina žmogų ir jis pameta tiesą, dėl kurios anksčiau labai aiškiai žinojo, kas gerai, o kas blogai, dėl ko yra verkiama, ko gailimasi. Saint-Exupery atsako į visus šituos klausimus.

Nenoriu prastovos, nes jau kurį laiką nedirbu, o šita profesija reikalauja nuolatinių repeticijų. Nes vaidinti tai, kas padaryta, yra viena, o be repeticijos aktorius – kažkoks vaikštinėjantis gatvėmis genijus. Nenoriu toks būti, noriu darbo. Nenoriu prarasti įgūdžių, nes jie nyksta, dingsta be darbo. Noriu repetuoti. Repeticija yra trenažas, kartojimas, nuolatinis savo sugebėjimų tikrinimas. O spektaklis – kitas dalykas, spektaklis – atidavimas to, kas pažinta, sužinota.

Visiškai nenoriu iš aktoriaus lojalumo imperatoriui. Visą laiką turi pasilikti sau žmogus. Ir visiškai nesutinku su nuomone, kad aktorius turi būti kvailokas. Kai kas mano, kad aktorius turi būt toks naivuolis. Kad nelabai gilintųsi į visumą, į tai, kas vyksta. Nes tokie, kurie gilinasi, nervina, lenda, nori viską žinoti. Tegul žino vien savo scenelę. Aš nesuprantu, kaip gali būti dialogas tarp tokių aktorių ir režisierių. Mano galva, jis neįmanomas. Aš mielai vaidinčiau, nesu išrankus. Žinoma, kai tau keturiasdešimt metų, nebenori būti šeštas grybas penktoj eilėj. Tačiau ar nenormalu įsivelt į normalų dialogą?"

Pagal 2005 m. vasario ir rugpjūčio mėnesių interviu LR "Klasikos" programos laidoms "Kviečia teatras" parengė Alma Braškytė (7 meno dienos, 2006 kovo 3 d.)

 
"Kalbant apie aktoriaus vaidmenį skalę, galima būtų išskirti dvi jų grupes: charakteriniai ir psichologiniai vaidmenys (t.y. tam tikras identifikavimasis su vaidmeniu). Apie tai kalba ir pats Mykolaitis: "Visada maniau, jog esu charakterinis aktorius. Dar besimokydamas Muzikos akademijoje norėdavau bėgti nuo savęs, kurti kažkokius keistus, charakterinius personažus. Niekada nemaniau, kad galėsiu vaidinti herojų".

Aišku, toks skirstymas sąlygiškas - sąlygiškumas iš karto išryškėja, kai pradedi kalbėti apie konkretų vaidmenį konkrečiame spektaklyje.
S.Mykolaitis neakcentuoja nugalėtojiškų ar anarchistiškų Merkucijaus bruožų. Jo Merkucijus - švelnus, intymiai atskleidžiantis išėjimo iš šio pasaulio skausmą ir tuo pačiu - stiprų norą gyventi. Tai ne triumfo, o nelaimės valanda, kai: "Nematytai ryškiai šiandien spindi saulė ir žolė kaip smaragdas žalia". (Turbūt būtent dėl šios scenos, tarsi norėdamas palengvinti Merkucijaus kančias, režisierius uždėjo jam didžiulius, beprotiškus akinius nuo saulės.) Paskutinį "sudie" artistas ištaria labai paprastai, bet svariai - kaip tašką, po kurio žaismingai prasidėjusi Kapulečių ir Montekių kova jau įgauna kruviną atspalvį, o Romeo tarsi prabunda iš sąstingio.
Šiuo vaidmeniu S.Mykolaičiui bene pirmą kartą ryškiai(!) pavyko suformuluoti sau, kaip artistui, būdingą maištininko, išeinančio į apšviestą visuomenės avansceną ir žūstančio dėl meilės gyvenimui, poziciją.
(apie Merkucijaus vaidmenį E.Nekrošiaus "Meilė ir mirtis Veronoje")


Šio aktoriaus vaidmens ypatumai atsiskleidžia tik bendraujant su kitais personažais, kuriuos sąlygiškai galima būtų skirstyti į dvi grupes:

"artimieji", žadinantys Zucco sąžinę, padedantys suvokti save (Mergaitė, Ponas metro stotyje) ir "tolimieji" (A.Maceinos personažas, riedutininkas). Tarp "artimo" ir "tolimo" laviruoja E.Mikulionytės sukurti Motinos ir Damos personažai. Nuo pat spektaklio pradžios Zucco atžvilgiu juntama panieka, ujimas ir pjudymas (pirmas prižiūrėtojų pokalbis), sklindantis iš aplinkos.

Zucco, siekančiam veikti vienam, išsivaduoti iš priklausomybės visuomenei, nuolat primenamas jos visagališkumas (vizitas pas motiną, grasinančią šauktis kaimynų).<...> Dar kartą norėtųsi akcentuoti, kad šiame spektaklyje S.Mykolaitis ryškiausiai suformulavo savo aktorinę temą - maištas prieš aplinką ir maištininko poziciją, amžinųjų vertybių iškėlimas ir pasipriešinimas užplūstančioms laikinoms. Taip per Roberto Zucco vaidmenį aktorius išreiškė savąją temą.
 (apie Roberto vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje "Roberto Zucco")

S.Mykolaitis nėra iš tų aktorių, kurių į teatrą einama žiūrėti specialiai - taip žiūrovai, o ypač žiūrovės "ištirpsta" vien tik pamačiusios afišoje R.Kazlo, A.Sakalausko ar D.Kazlausko pavardes. Tačiau S.Mykolaitis turi paslapties - tam tikro asmenybės ir į vaidmenis pereinančio magnetizmo, kurio spinduliai priverčia tvinkčioti kažką giliai viduje jau gerokai po
to, kai baigiasi spektaklis ir aktorius palieka sceną. Paslaptis, slypinti kažkur giliai giliai žmogaus ir aktoriaus, ant teatro pakylos persikūnijančio į vieną ar kitą personažą, viduje.

Laura Blynaitė. Aktoriaus Sauliaus Mykolaičio portreto fragmentai (Literatūra ir menas, 2002 rugpjūčio 30 d.)